Carpe Diem

Šiandien palydėjau savo draugą į paskutinę kelionę. Draugų neturiu itin daug ir pastarojo netikėta mirtis sukėlė baisiai liūdnas mintis.

Kad jo niekada nebepamatysiu. Nebesusitiksime. Aš praradau draugą, o kažkas tėtį, vyrą, sūnų, anūką. Supratau, kad įžengiau į gyvenimo etapą kur tokių įvykių gali įvykti vis daugiau. 

Amžiuje tarp 40 ir 60 jau nėra jokių garantijų. Sveikata nebe duotybė. Jau nebeleidžia savęs ignoruoti. Todėl išgėriau vaistų nuo spaudimo. 

Draugas nuo 2000 metų kuomet viskas turėjo eiti tik geriau, viskas ateityje. Sunku pabėgti nuo liūdnų minčių.

Šarvojimo salėje transliavo prisiminimus ir nuotraukas. Jaunystę, įžangą į brandą. Žingsnius į gyvenimą, šeimą verslą. O viskas staiga pasibaigė mažoje dėžutėje. 

Ko mane pamokė ši netektis. Pamokė, kad reikia gyventi, reikia gyventi dabar, pirkti tuos batus ar ausines, ar mašiną.

Draugas, laimei mokėjo gyventi, ir tarsi jausdamas paskutinius metus skirdavo laiko kelionėms ir buvimui su tais kas jam brangūs.

Paliko po savęs du sūnus, dalelę savęs.

Tai antra pamoka, palikti palikimą. Ne tik gerus prisiminimus, kad draugai tave atsimintų kolegos, partneriai.

Reikia būti kūrėju. Jei tik įmanoma palikti kuo daugiau palikuonių. Nes tik tai guodžia artimuosius, kažkam tą meilę perduoti.

Neatidelioti svarbių dalykų ateičiai. Susitaikyti su artimaisiais, susidėlioti prioritetus.

Būk kiek įmanoma geriausia savo versija.

Nešvaistyk laiko. 

Mes gyvename iliuzijoje, kad turime laiko. Mes jo visiškai neturime, tiksliau, turime labai nedaug.

Ir viskas gali nutrūkti per akimirką. 

Ilsėkis ramybėje, drauge. Nuveikei tikrai daug!