alterego.lt

Ši bjauri frazė pradeda kiekvieną nuobodų pokalbį. Matot skambina nepažįstamas numeris. Arba bandot perskambinti į praleistą skambutį, bet robotas-moteris jums atsako numeris naudojamas Lintel kontaktų centrui. Iškart suima pyktis, jau kažkokia skola atsirado dėl eilinį kartą nesuveikusios e-sąskaitos, ar jūsų numylėtas ryšio tiekėjas siūlo jums eilinę ypatingą akciją įsigyti nereikalingą planšetę už 20 eurų per mėnesį. Kas sugalvojo šią kvailą madą. Kam įrašinėti tuos pokalbius? Ar jie tikisi iš manęs, kad imsiu keiktis ir tas įspėjimas mane išgąsdins? Gal jie blefuoja? Kam jiems mano beverčio pokalbio įrašas? Dažnai į tokį klausimą atsakau: - Kam jums tas įrašas?  -O kur jį saugosit? -Kiek laiko saugosit? -Ar turiu pasirinkimą būti neįrašytas? -Kam panaudosite? Atsakymas visada nerišlus. ​ Ši kvaila frazė, tarsi turėtų būti norma, bet aš visai nenoriu kad mano balsas gyventų kažkokiame serveryje. Kad kažkas klausytųsi mano pasimetusio ar pasipiktinusio

Ką tik baigė išgaruoti įspūdžiai iš NO LIMITS konferencijos, jau kelinti metai iš eilės lankausi Žalgirio arenoje ir motyvuojuosi. Kas met joje lankosi vis daugiau aktyvių žmonių, kurie ploja rankomis, trina ausis, apkabina kaimyną, šokinėja ir garsiai šaukia. Šiemet buvau gana skeptiškai nusiteikęs, gal dėl savo vidinės būsenos, gal dėl to kad tą patį girdžiu jau eilę metų. Žinoma, tarp nuobodžių, išsigandusių ir outdated spykerių galima rasti deimantų. Labai patiko Boris Grundl , Ignas Staškevičius ir nepakartojamas Nikas Vujičičius . Pastarasis kalbėjo beveik dvi valandas, ir visą laiką mano dėmesys buvo prikaustytas. Kai papasakojau bičiuliui, ką ir kaip jis kalbėjo, bei kokia salės reakcija, tai jis turėjo gera apibūdinimą - apaštalas. Per pertraukas, kurių metu, buvau užsiėmęs savo mėgstamiausia veikla, valgymu. Supratau, kad šiame renginyje apstu sektantų. Prie gretimo staliuko, nelabai sėkmingai atrodantis vyrukas kitam pasakojo, apie slaptą, labai pelningą verslą,

Šią savaitę, gal dėl jaunaties, o gal šiaip žmonės nebeapsikenčia ir pradeda ieškoti naujų darbuotojų. Juos ima nervinti neatsakingi, savo pareigas prastai atliekantys žmogai. Nevalingai prisimenu Michail Litvak paskaitą. Jis teigė, tam, kad tave atleistų gali būti dvi priežastys. 1. Esi per kompetentingas (сверхкомпетентный). 2. Esi per nekompetentingas (сверхнекомпетентный). Logika geležinė, juk niekas nenori, kad jo pavaldinys būtų per daug kompetentingas, gerai išmanytų ką jums ar generaliniam reikia daryti, nuolatos aiškintų, reguliuotų ir sabotuotų užduotis. Mano stebėjimai patvirtina, kad nekompetencija gali būti toleruojama, tol kol neperžengia tam tikros ribos. Tai nebūtinai galioja politikams, kaip matome šiandien, ten gali būti neribotai nekompetentingas. Dar šią savaitę pastebėjau, kaip svarbu valdyti lūkesčius. Juk tai nieko nekainuoja. Labai lengva juos viršyti. Pvz. Klientas klausia: -Kada pristatysit krovinį? Juk žinai, kad svarbu greitis, jam atsak