alterego.lt

Mane kamuoja kažkoks dejavu. Kai Vilnius ieškojo naujo mero, kai valdė zuokai po to random senukai imbrasai.  Dasigyvenome iki tokios dienos kai miesto vairą piliečiai pasiruošę įteikti praeities šmėklai su užklijuota vagies etikete.  Iki tiek jau pavargo nuo piaro, medelių, sužmogintų gatvių, kad dalis nori jog grįžtų buvęs meras. Pastebiu tampo efektą. Kai žmonės neigia balsuosiantys už kandidatą, o jis papuola į antrą turą. Pamenu taip buvo su Trampu. Medijoje jis idiotas, beprotis, o vis tiek išrinko.

Po savivaldos rinkimų pasigirsta stebėtojų skundai, kad balsų skaičiavimas ydingas, nemažai klaidų. Balsai vos ne apvalinami.  Vis rečiau bet dar paraginama prisiminti apie elektroninį balsavimą. Kad negalintis ar nelabai norintis atvykti imtų telefoną ir su smart aidy arba eparašu suraitytų varnelę į virtualią balsadėžę. Aš kukliai manau, kad tas kas tingi ateiti tingės ir logintis, arba nemokės, arba bus antstolinis ir net nesinaudos panašiomis priemonėmis. Kitas bijos, sakys- juk čia nesunku bus patikrinti už ką balsavau.  O visi įtikinėjimai kaip čia kripto ir saugu, mes tikrai tikrai nematom nesuveiks.  O bet tačiau labai patogu balsų pirkėjams. Nebereiks samdyti autobusų. Ateini namo ir supildai, arba pasikvieti į partijos būstinę. Kažkoks niūrus mano futurizmas.

Tu negražus, todėl tavęs niekas nefolovina instagrame. Tu negražus, todėl niekas tau nesišypso kai užkalbini. Tu negražus, todėl niekas nesijuokia net ir iš tavo juokingų bajerių. Tu negražus, todėl tavo mėginimai flirtuoti sukelia norą kviesti pagalbą.  Nėra nieko juokingiau, kaip kad negražus žmogus bando vaizduoti gražų. Nesimpatiška moteris egiasi tarsi gražuolė. Pilvotas slunkius tarsi mačo. Lochas kuris bando elgtis naglai. Ir lieka naglai besielgiančiu lochu, toki dar labiau norisi nusodinti. Tai ką galiu patarti. Kaip tikras lyderystės guru. Moterims ir merginomas labai paprasta. Plastinė chirurgija išsprendžia beveik viską. Pradedam nuo papų ir 90% pataisyta, nesvarbu kiek sveri, jei krūtinė didelė, nieko kito nepastebime. Toliau jau pagal poreikį. Labai ilga nosis? Trumpinam. Atlėpusios ausys, nu patys suprantat. Stambių kaulų? Skrandžio žiedai ir t.t. Su vyrukais jau bėdelė. Čia nėr taip lengva, pilvą nusiurbti, plaukus įsodinti, bet vis tiek nesprendžia problemos.  Bet kaip

Sporto klube stebiu elitinės šeimos treniruotę. Du paaugliai sūnūs daro pratimus ir kalba su tėčiu.  Nekreipčiau dėmesio, bet kas antras žodis ar frazė angliška. Ir mano ausiai tas žargonas skamba labai okvard.  Visi tie nereikalingi ir lengvai pakeičiami žodžiai man atrodo visai ne vietoje. Nekalbu, jog vis tiek girdisi lietuviškas akcentas.  Tai kažkoks žmogiškas kompleksas, priklausyti.  Anksčiau dažnas kišdavo rusišką žodį. Ar frazę. Kai rusai sako.. O viso to apogėjus mūsų eurovizinkų vardai.

Šis klausimas man kilo kuomet ryte visiškai iš lempos praleidau į mano juostą norinčią persirikiuoti bmw. Kuriai autobusas užstojo kelią.  Man tai visiškai nieko nekainavo. O pats gestas sukėlė didžiulį malonumą. Rytinės Kauno gatvės eisme sukūriau harmoniją.  Tai man pakėlė nuotaiką tiek, jog net nepastebėjau ar man padėkojo. Įleidau dėl savęs. Gražiai pradėjau savo dieną. Atlikdamas nedidelį gerą darbą. Sukūręs kažką gero. Gal vairuotojas nusišypsojo, apsidžiauge, gera mintimi pradėjo savo dieną. Kiek galima sukurti gerų istorijų savo galvoje. O pagalvokime, ką dažnas kuriame kuomet elgiamės priešingai. Pvz. Nuolat manęs nepraleidžia sukant į kairę iš vaiko mokyklos. Net sunku suprasti kokie jų motyvai. Kaip toje vietoje susikoncentruoja nepilnavertiškiausi Vilniaus vairuotojai, kuriems faina kai aš stoviu vidury gatvės. Visą šį mano įžvalgumą inspiravo naujas pomėgis. Klausytis audioknygų spotifajuje . Jau perklausiau savo pernai metų knygų rekordą ir tik per vieną mėnesį.

Perklausiau 2019 m  interviu  su istorinių romanų autoriumi Marku Soloninu apie antrą pasaulinį karą. Jo versija kodėl buvo tokia eiga, tokie dideli sovietų nuostoliai. Nevalingai prisiminiau į Jungtinę Karalystę pabėgusio GRU agento Viktoro Suvorovo knygas. Ir viena jų apie Maršalą Žukovą ir apskritai pasirengimą karui bei jo analizes ir armijų palyginimus bei startines priešininkų pozicijas, ginkluotės kiekius abiejose pusėse, bendrą pasirengimą. Knyga tikrai ilga nors tikrai suskaitė labai skaniai. Tiems kas neskaitys yra lengvas spoileris. Pasirengimą karui, tiksliau pusės stiprumą ir pasirengimą parodo jo sąjungininkai.

Penktadienį pastebėjau, kad radija groja devynyniasdešimtųjų stiliaus muziką. Nauji koveriai su nusempluotais  kūriniais . Nuotaikos panašios, na tiek kiek prisimenu tuos laikus. Rusų verslinkas Rybakovas bando tai pateikti kaip glimybių laiką kai atsiranda vietos naujam verslui. Bandant ieškoti pozityvo, aš ir matyčiau visa tai kaip progą susi koncentruoti ir pastatyti stiprią valstybę. Pasigirsta balsų, kad turetume sekti Izraelio pavyzdžiu. Stipriai apsiginkluoti, kaip ir pastarieji gyventant apsuptiems išorės grėsmių. Pozityvu, kad dingsta vietiniai nesutarimai, nebesvarbu kas skiepytas kas ne. Į antrą planą nueina sotūs savęs atradimo klausimai. Dingsta saugumo iliuzija.  Dar vienas kitas paklausia, o kur gi kovydas? Man tai skamba panašiai kaip per laidotuves kas nors vaikščiotų ir stebėtūsi kodėl demesio centre velionis o ne pandemija. Pabaigai per televiziją kalba vienos šalies vadovas iš gėlių vazono.