alterego.lt

Sporto klube stebiu elitinės šeimos treniruotę. Du paaugliai sūnūs daro pratimus ir kalba su tėčiu.  Nekreipčiau dėmesio, bet kas antras žodis ar frazė angliška. Ir mano ausiai tas žargonas skamba labai okvard.  Visi tie nereikalingi ir lengvai pakeičiami žodžiai man atrodo visai ne vietoje. Nekalbu, jog vis tiek girdisi lietuviškas akcentas.  Tai kažkoks žmogiškas kompleksas, priklausyti.  Anksčiau dažnas kišdavo rusišką žodį. Ar frazę. Kai rusai sako.. O viso to apogėjus mūsų eurovizinkų vardai.

Šis klausimas man kilo kuomet ryte visiškai iš lempos praleidau į mano juostą norinčią persirikiuoti bmw. Kuriai autobusas užstojo kelią.  Man tai visiškai nieko nekainavo. O pats gestas sukėlė didžiulį malonumą. Rytinės Kauno gatvės eisme sukūriau harmoniją.  Tai man pakėlė nuotaiką tiek, jog net nepastebėjau ar man padėkojo. Įleidau dėl savęs. Gražiai pradėjau savo dieną. Atlikdamas nedidelį gerą darbą. Sukūręs kažką gero. Gal vairuotojas nusišypsojo, apsidžiauge, gera mintimi pradėjo savo dieną. Kiek galima sukurti gerų istorijų savo galvoje. O pagalvokime, ką dažnas kuriame kuomet elgiamės priešingai. Pvz. Nuolat manęs nepraleidžia sukant į kairę iš vaiko mokyklos. Net sunku suprasti kokie jų motyvai. Kaip toje vietoje susikoncentruoja nepilnavertiškiausi Vilniaus vairuotojai, kuriems faina kai aš stoviu vidury gatvės. Visą šį mano įžvalgumą inspiravo naujas pomėgis. Klausytis audioknygų spotifajuje . Jau perklausiau savo pernai metų knygų rekordą ir tik per vieną mėnesį.

Perklausiau 2019 m  interviu  su istorinių romanų autoriumi Marku Soloninu apie antrą pasaulinį karą. Jo versija kodėl buvo tokia eiga, tokie dideli sovietų nuostoliai. Nevalingai prisiminiau į Jungtinę Karalystę pabėgusio GRU agento Viktoro Suvorovo knygas. Ir viena jų apie Maršalą Žukovą ir apskritai pasirengimą karui bei jo analizes ir armijų palyginimus bei startines priešininkų pozicijas, ginkluotės kiekius abiejose pusėse, bendrą pasirengimą. Knyga tikrai ilga nors tikrai suskaitė labai skaniai. Tiems kas neskaitys yra lengvas spoileris. Pasirengimą karui, tiksliau pusės stiprumą ir pasirengimą parodo jo sąjungininkai.

Penktadienį pastebėjau, kad radija groja devynyniasdešimtųjų stiliaus muziką. Nauji koveriai su nusempluotais  kūriniais . Nuotaikos panašios, na tiek kiek prisimenu tuos laikus. Rusų verslinkas Rybakovas bando tai pateikti kaip glimybių laiką kai atsiranda vietos naujam verslui. Bandant ieškoti pozityvo, aš ir matyčiau visa tai kaip progą susi koncentruoti ir pastatyti stiprią valstybę. Pasigirsta balsų, kad turetume sekti Izraelio pavyzdžiu. Stipriai apsiginkluoti, kaip ir pastarieji gyventant apsuptiems išorės grėsmių. Pozityvu, kad dingsta vietiniai nesutarimai, nebesvarbu kas skiepytas kas ne. Į antrą planą nueina sotūs savęs atradimo klausimai. Dingsta saugumo iliuzija.  Dar vienas kitas paklausia, o kur gi kovydas? Man tai skamba panašiai kaip per laidotuves kas nors vaikščiotų ir stebėtūsi kodėl demesio centre velionis o ne pandemija. Pabaigai per televiziją kalba vienos šalies vadovas iš gėlių vazono. 

Geriausiai dalykus išmokstame, mokydami kitus. Todėl pasidalinsiu su jumis šiandien išgirsta mintimi. Iš tūlo Kovaliovo. Kuris beprotiškai motyvavo ir sujungė ligi šiolei jau žinomas tiesas į darnią visumą. Net kelias valandas youtube klausiausi jo laidų.  Tarp naudingų patarimų, kaip teisingai išsikelti tikslus ir vykdyti pokyčius, kas aktualu Naujiems metams, išgirstu itin įdomų faktą.   Garsus prancūzų rašytojas, biografas Andre Morua savo Knygoje “Trys Diuma” teigia, kad kiekvienam iš mūsų kasdien pateikiamos 5 galimybės pakeisti savo likimą. Tačiau nepasinaudojus galimybe, ji dar vieną kart pasirodo, tačiau tik po kurio laiko. Nevalingai prisiminiau kitą paskaitą, kur lektorius minėjo galimybių portalus, kurie nepasinaudojus jais užsidaro, ir vis rečiau pasitaiko mūsų kelyje, jei juos ignoruojame. Ta informacija labai paskatina veikti. Ir pastebėti galimybes.  Be to, Kovaliovas pažymi svarbų dalyką. Žmonės gyvena du gyvenimus. Pirmas kurį mums nustatė tėvai ir visuomenė. Dažniausi

Benaršydamas jūtūbą užklydau ant Maskvos Valstybinio Universiteto psichologijos paskaitų ciklo įrašyto 20 amžiaus pabaigoje. Kurį skaito Lomonosovo premijos laureatas, geriausiu to meto universiteto dėstytoju išrinktas bendrosios psichologijos katedros Profesorius V.V. Petuchovas. Atradęs šį lobyną apstulbau, ėmiau klausytis šio oriai ir pasvertai kalbančio žmogaus. Dėstymo maniera ir dalykiškumas tiesiog užburia. Viskas kas sakoma, čia moksliškai pagrįsta. Jokių abra kadabra, populiariosios “tu gali” psichologijos. Man įstrigo terminas - Kasdieninė psichologija Kasdieninė psichologija – žinios apie žmogaus psichiką, gautos kaip kiekvieno individo gyvenimo proceso rezultatas. Taigi kasdienė psichologija yra subjektyvi, kasdienės išminties sąvoka gali būti naudojama kaip sinonimas. Lektorius atskyrė gyvenimišką išmintį nuo mokslo šakos.  Labai dažnai žmonės suplaka viską į vieną. Filosofiją, Liaudies išmintį ir psicholologiją. Gaunasi patarlių kratinys. Patarlės tai liaudies išmintis. K

Likimas mane privertė aplankyti Kalvarijų turgų. Ir šiandien jis man pasirode visiškai kitam amplua. Anksčiau, kai buvau paauglys mėgdavau ten ateiti nusipirkti kedus ar džinsus. Derėdavausi nusipirkdavau kedus DK arba Sprandi. Su juodais džinsais. Buvo dar Cross jeans, kiek platesni nei įprasti. Fila ir Chiemsee treningai. Ir adidas padirbiniai. Šian pasijutau lyg Turkijos turguje. Net daržovių turguje pardavėjai šūkauja praeiviams. Gal bulvyčių. Gal pomidoriukų. Skanių braškių. Priekabiauja prie turgaus lankytojų. Bet mėsos pavilione ypatinga atmosfera. Trūksta kad griebtų už rankos.  Gal tai veikia pardavimus. Bet man norisi išeiti greičiau. Vaikui paemėm veršienos, o pardavėja it ragana paploninusi balsą, pušina  -o ką tėveliams? Toks nejaukumas, kad noris pasakyti,  - tėveliai veganai! Nesu intravertas, bet tas lindimas į mano erdvę mane ilgam atbaidė nuo šios vietos. P.S. Bet pomikai žiauriai skanūs...