Gražų ir saulėtą penktadienį turėjau progos aplankyti seną bičiulį.

Iškamuotas nuolatinės skubos patekau į skandinaviško stiliaus rojų.

Patekau į aplinką, kuri supa šiuolaikinį ofiso planktoną. Ogi šio planktono aplinka sukėlė many pavydo jausmą. Visiškai pelnytai.

Pirmas aukštas erdvus. Restoranas ir lobis viename. Erdvu, prabangu, bet skoninga. Apsauga ir pirštų atspaudus skaitantys varteliai. Štai ir mano besišypsantis bičiulis. Kviečia mane viršun.

Liftas atveža į naujas gražias erdves. Nuskaičius pirštą sistema mums atveria gerų vaizdų. Valgykla. Stalai, baras, daug mikrobangių. Visur ideali švara.

Modernus kavos aparatas paruošia Irish coffee. Viliuosi, kad ji su viskiu.

Jau nebesuprantu, kylam ar leidžiamės į poilsio erdvę. Dideli laiptai driekiasi vidury patalpos.

Kodėl man tai primena Švediją? Nes pagaliau mūsuose suprato saulės šviesos svarbą. Čia jau visur ji patenka. Visi kampai apšviesti.

Dairausi aplink praradęs žadą. Gal net ir amą.

Ima drebėti rankos. Biliardo stalas. Stalo futbolo stalai. Poilsio zonoje foteliai, šachmatų staliukai ir stalo tenisas.

Sukiojuosi kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Pleškinu savo telefonu apliką. Bičiulis ramiai šypsosi ir laukia kol eisim prie reikalų. Juos irgi atlikom.

​O jums šiunčiu nuotraukas ir linkėjimus. Linkiu kad jūsų gyvenime būtų kuo daugiau Skandinavijos!

Nuostabus laikas saloje ėjo į pabaigą, norėjosi valgyt. Tingėjosi toli eiti. Todėl nusileidęs iš apartamentų pasukau prie artimiausios užkandinės, kuri buvo tarp švediškos mokyklėlės ir promenados priešais vandenyną.

Užeigėlė nedidelė, glaudėsi greta dviejų kitų analogiškas paslaugas teikiančių vietų. Tik interjeras netradiciškas. Viskas Balta. Išsiskiria iš aplinkos, kur barai pilni smulkių detalių ir pietietiškos netvarkos.

Pasitinka stambus barzdotas vyrukas. Varno juodumo plaukai susukti į kuodą. Barzda ilga, primena indų sikhą. Kreipiuosi į jį angliškai. Klausiu ar turi maisto. Atsako labai aiškiu britišku akcentu. Išsirenku maistą. Kitas vyrukas virtuvėje imasi darbo. Imu kalbinti prelegentą.

-Ar seniai Tenerifėje?
-Dvi savaitės. Tik atsidarėm.
-O pats iš kur?
-Iš Italijos, Bolonijos regiono.
-Kaip Italui anglų kalba per gera.
- 8 metus pradirbau Londone. Po to Barselonoje. O dabar čia.

Pasirodo čia du broliai italai. Rico ir Hector. Riko tas kur Londone. O Hektoras, virtuvės šefas, kurį laiką gyveno Australijoje. Į klausimą ar ten gerai, neabejotinai atsako teigiamai. Būdamas virtuvėje uždirbdavo po 1500 eurų per savaitę, to jam pakako kazino ir pramogoms. Jis tai tipiškas italas, atpažintum iš rusvų plaukų ir barzdos. Taip pat apkūnus, šiek tiek praretėjusiais plaukais, ir keturiais metais jaunesnis už brolį, nors nepasakytum.

Labai juokingai skamba australietiškas akcentas, ypač lyginant su jo brolio britišku. Rico apie savo patirtį Londone prisimena be didelio džiaugsmo. Buvo 25 kg lengvesnis. Stresas, nuolatinė skuba, vemiantys britai.

Burgeris ir kepta vištiena su kornfleiksais buvo žiauriai skanūs. Visiems kurie lankysis Los Cristianos rekomenduoju apsilankyti.

Po kelių metų pertraukos pasirodžiau knygų mugėje. Jau stovėjimo aikštelėje supratau kodėl ten senokai nebuvau. Pasimalęs spūstyje kokias 40 minučių, praskrolinęs visą IG ir FB feedą užėjau į tą žmonių ir knygų užtvindytą marmalynę.

Viena pirmųjų minčių, buvo nesupratimas, kodėl tie knygų mylėtojai taip nemyli kitų žmonių, braunasi stumdosi, arba atvirkščiai, eina ir sustoja srauto vidury. Nors gimiau Vilniuje, nemėgstu žmonių susibūrimų. O gal ne, nors, o kaip tik todėl, kad čia gimiau. Na vat, nemėgstu Kaziuko ir kitų mugių. Aš neprieš pasitrinti, bet trintis su nesimpatiškais žmonėmis aš nemėgstu.

Toli nenukrypstant, pasimalu po mugę ir aš. Išvengiu knygų išpardavimų. Būdavo prisinešu namo tuntą knygų, ir kažkaip neskaitau, o po kurio laiko jos man pasidaro nebeįdomios ir neaktualios.

Jau beveik beišeinąs pamatau knygą, kurią primygtinai siūlė žmona: Mark Manson "Subtilus menas nekrušti sau ir kitiems proto". Tokia nelabai subtili užuomina, bet klausau, žmonos reikia klausyti. Greta pamatau dar vieną kitą knygą, ir kaip alkoholikas nusilaužęs kodą, jau tris su drebančiais piršais perku.

Tik namie pastebiu, kad vieną iš tų knygu jau skaitau savo kindle originalo kalba. Nu bet popierius yra popierius. Tiesa vienos knygos spausdinimo kokybei turiu nemažai priekaištų, knyga mano rankose suiro į dalis, puslapiai lengviau iskrenta nei kalendoriuko lapeliai, tokia įtartina knyga. Tarsi vienkartinė, kaip Džeimso Bondo ar Gudručio susinaikinančios užduotys.

Ta susinaikinanti knyga yra Mason Currey Dienos Ritualai. Su autorium randu daug bendro, mes abu atidėliotojai ir tinginiai, ir abu ieškom kaip savo dieną padaryti kuo efektyvesne. Tai tas šelmis ant tiek pažengęs atidėlliotojas, kad vietoj to jog pats būtų efektyvus, surinko gausybės žinomų žmonių dienotvarkes ir dienos ritualus.

Viską, kad tik nedaryti savo dienos. Iš tos makalynės neina nieko suprasti ir susiteminti, visų tų, skirtingais metais gyvenusių švieuolių, dienotvarkės neturi bendro vardiklio. Vieni vyturiai, kiti pelėdos, treti kažkokie chaotikai.

Tiesa jie turi kažką bendro. Mano galva, visi buvo trenkti. Visi kovojo su savo demonais, taip tapdami nežmoniškai produktyvūs. Ta knyga sukėlė tokį įdomų suvokimą. Kuriuo pasidalinau su savo bičiuliu. Kuris man nuolat linki Ramybės. Tai geras palinkėjimas, Krikščionys mane supras, buvo toks bičas kuris linkėjo ne pinigų, sveikatos, sėkmės ar pasisekimo priešingos lyties tarpe. Ramybės. Dabar bažnyčioj kas kart tą kartoja.

Supratau, kad ji nepriklauso nuo tavo statuso, finansinės padėties ir kitko, ramybė tai vidinis dalykas, kurį gali turėti arba neturėti esant įvairioms aplinkybės. Tik vis nesuprantu, juk ta neramybė yra gana stiprus variklis. Be jos tie žmonės nebūtų nieko kūrę. Kaip sake vienas kitos knygos personažas, psichas iš 6 palatos, kad ūmiai reaguoti atitinka gamtos dėsnius, kuo organizmas sudetingesnis, tuo greičiau ir stipriau reaguoja į aplinkos dirgiklius, kovoja.

Knyga mane įkvėpė, visi tie genijai buvo žmonės. O ir pats šiek tiek pasijaučiau menininku.

Jaučiu, artėja mėnulio jaunatis, mane patraukė ant kūrybos. O inspiravo programėlė, kuriai nesusimąstydami duodam prieigą prie savo FB profilio informacijos.

Anksčiau ji mums pasakydavo kiek procentų mes esam Italai. Ar dar kokia durna nesamonę, apie charakterį ar kaip mes atrodysim po 80 ies metų.

Bet dabar tai naujas lygis. Jau įsivaizduoju kaip indų inžinieriai kuria šiuos technologijos stebuklus.

Tai ši programa parodo mums kokie mes būtume atgrasūs jei tik gimtume priešingos lyties atstovais (nekas jei priešingoje mes atrodom gražesni nei savojoj lytyje).

Bet čia dar niekai. Kita šio appso versija mums atskleidžia kokie mes esame negražūs apsileidėliai realiame gyvenime. Kaip atrodytume jei tik numestume svorio, į raukšles ir lūpas įsileistume hialurono, o kaktą padabintume botoksu, ir pasidarytume normalų make up.

O gal ji kaip tik motyvuoja gražintis?
​Nieko nebesuprantu.

Gyvenimo tempas diktuoja savo taisykles. Vis mažiau laiko lieka pramogoms ir dvasiai naudingai veiklai. Miegamajame pilna knygų, tačiau jos krenta nelygioje kovoje prieš telefoną. Ir neperskaitytos grįžta atgal į biblioteką.

Ryte skubam, dieną užimti, o vakare pavargę. Nuolatinė kova su laiku. Tokios tat šiandienos aktualijos.

Bet aš esu laifhakeris. Todėl tokios padėties ilgai kęsti negaliu. Kaip kad automobilis ilgai negali važiuoti su užtrauktu rankiniu, kuo ką tik įsitikinau, susimokėjęs 260 eur už savo gražuolės Insignijos remontą.

Jei neturiu laiko knygoms skaityti, tai rasiu laiko jų klausytis!
Kaip tariau taip ir padariau. Iėjau į pasaulinį tinklą ir susiradau kas man įdomu. Pradėjau nuo P. Coelho Mago dienoraštis, po to ėjau prie rimtesnės literatūros.

Sunku patikėti, bet čia pasidalinsiu vienu iš tų kūrinių. Kas šiais laikais dalinasi, net suktine nepasidalinsi.

Dalinuosi nes labai įstrigo. Patiko autoriaus stilius, kaip jis aprašo absurdišką aplinką. Labai smagiai įpindamas filosofijos, kuri aktuali ir šiandien. Veikėjų lūpomis griauna stoicizmo pamatus. Net aš įsiklausiau į pamišėlio ir gydytojo dialogą. Ir ima atrodyt, kad pamišėlis buvo teisus. Ką tai galėtų reikšti?

Paklausykit. (Sorry, bet originalo kalba, kas nemoka pats kaltas)

Vakar vakare Eilatas padovanojo dar vieną įdomią patirtį. Pertraukoje tarp valgymo, pilvo šokio stebėjimo. Beje, dukra žiūrėjo kaip užhipnotizuota, kol šokėja plaikstėsi su savo apdarais ir visokiausiais priedais, sparnais, šydais ir panašiai. O ištraukus dvi aliejiejines lempas, vaikas ramiai pastebejo.
- Dabar tikrai nesaugu.

Bet veiksmas vyksta gatvėje, todėl žiūrėti saugu, nors ir pradžioje nerimavau ar nepakenks vaizdai vaiko moralei.

Peržiūrėjom programą, įmetėm keletą Šekelių, ir pajudėjom į prekybos centrą. Budri apsaugos akis patikrina rankines, ir puikia anglų kalba pasikviečia vidun. Smagu, nes dažniausiai kreipiasi rusiškai, kaip jie mus perkanda nesuprantu.

Parduotuvėse daug pagundų, todėl pasišalinam ilgai netrukę.

Ir tik išėjus. Lyg iš niekur, tiesiai link mūsų žengia išsišiepęs plaukuotas ir barzdotas kaubojus. Labai šiltai, lėtai, laužyta rusų kalba beria savo litaniją. Bet jo žavesys verčia sustoti ir klausyti.

Maloniai mūsų teiraujasi iš kur atvykom, kada grįžtam, dukros vardo, jos amžiaus. Prisistato esąs Liova. Siūlo ryt nuvažiuoti į Jeruzalę, Negyvają jūrą. Jei aš negaliu, tai maloniai nuvažiuotų vietoj manęs, teigia kad jis yra tikrai gera auklė.

Turbūti tikrai gera, du kart pakartoja. Bet mes kieti, atsilaikom. Tada pasiteirauja ar esam alkani, niamniam? Ir vedasi mus, mes einam. Atveda pas draugus, dalinančius restorano lankstinukus, įteikęs savo vizitinę šiltai atsisveikina, manau kitą kart pasinaudosiu jo pasiūlymu.

O Gulf (Залив) tikrai buvo geras, maistas skanus, aptarnavimas nuostabus, Sasha iš Novosibirsko buvo neįtikėtinai paslaugus. Rekomenduoju!

Jau antrą kart mes atvykom į Eilatą. Paskutinį kart buvom prieš 9 mėnesius. Simboliška. Išnešiojau meilę šiam miesteliui.

Čia tarsi nėra nieko ypatingo, bet kažkaip jis mane sužavėjo. Čia nemažai statybų, gali pamatyti pusiau apleistų pastatų, ir šiūkšlių tarpuvartėse. Bet. Bet man čia patinka. Pamaniau sau pasižymėti kodėl ir vėl čia atvažiuosiu.

1. Čia šilta ir saulėta. Globalinis atšilimas labai iškamavo, Lietuvėleje nebėra nei normalios žiemos nei kitų metų laikų, vientisa poliarinė naktis. Vitamino D deficitas užknisa.
2. Lengva ir greita atskristi. Bilietas kainavo apie €40. Jokių persėdimų, keturios su trupučiu valandos ir mes jau šilumoje. Net jei dėl to reikėjo imti Citybee iki Karmėlavos.
3. Niekas neknisa proto. Nešaukia per gatvę: - Ei, Brat kupi, eto original! Netempia už rankos. Sakyčiau net atvirkščiai. Praevis globėjiškai patars jei kreipsiesi.
4. Saugu. Net jei tau nepatinka tamsiaplaukės ginkluotos merginos su uniformom, čia būsi saugus. Oro uoste geras face control. Čia neapsuks taksistas. Į prekybcentrį tik patikrinus metalo detektorium.
5. Skanu. Maistas bezumnai skanus, porcijos milžiniškos, brangu, nu bet žiauriai skanu. Net supermarkete pirktas maistas išskirtinis.
6. Pažįstama. Čia gausų mūsų buvusių tėvynainių (blogas žodis). Todėl parduotuvėje randam mėgstamų produktų pvz. Avižų.
7. Neiškrenti iš konteksto. Čia nesijauti balta varna. Daugybė įvairių tautybių žmonių. Ir lenkų ir švedų ir ispanų.. you name it. Todėl gatve eidamas čia nepasijauti, lyg pas tave ant kaktos parašyta "лох".
8. Laisvė. Jokių alkoholio ribojimų, štai net senos geros tabako reklamos neuždraustos.

Kaskart atvykęs į Švediją turiu aklimatizuotis dvasine prasme. Kaip taisyklė, nusileidus pasitinka giedras dangus ir lėtai judantys žmonės. Nors Stokholmas ir didmiestis, jis didingai ramus, ramiai juda spūstys, niekas nepypsi, pavojingai nelenkia, na išskyrus lenkimą iš dešinės, teko stebėti kelias tokias anomalijas. Gatvėmis rieda gražūs, kartais purvini automobiliai su dygliuotomis padangomis.

Oras čia vėsesnis, balos aptrauktos ledu. Oras gaivus. Aklimatizuotis prireikė metro, kuomet nesuveikė tik ką įsigytos kelionių kortelės. Tuoj ėmėm rodyt čekius, žiūrėkit, va, sumokėjom, su tokiu lengvu pasipiktinimu. O darbuotojai nežiūrėdami į mūsų čekius tiesiog padavė naujas korteles, prieš tai perkrovę į jas mūsų pirktas keliones. No stress.

Keliaujam pro dailius namus su skaidriais ir dideliais langais, niekaip negaliu atsistebėti švedų išradingumu ir skoniu, sugebėjimu panaudoti dienos šviesą, nors kaip jau esu rašęs, saulės Stokholme daugiau nei Vilniuje.

Langai be užuolaidų, visur šviesos, reklamos, ekranai, jausmas tarsi filme apie šnipus.

Daug įvairių veidų. Reklamose dažnai bus matomas tamsaus gymio švedas.

Karališkasis technologijų universitetas KTH surengė didingą Daktaro diplomų įteikimo šventę, salėje, kur teikiamos Nobelio premijos. Frakais ir katiliukais pasidabinę profesoriai, išdidžiai ir ceremoningai įšventino naujus profesorius. Su patrankų salvėmis, tiesa įrašytomis į video. Viskas atsiduoda tokia didybe ir tradicijomis, tikra karalystė.

Iškilmingos vakarienės rotušėje metu sužinojau, kad Švedijos gyventojų skaičius paaugo apie dviem milijonais. Pagrindas imigracija. Universiteto rektorė į absolventus ir svečius kreipėsi angliškai, kalboje pabrėždama universiteto globalumo ir pasaulinių talentų paieškos svarbą. Išties, dauguma naujų daktarų užsieniečiai. Anglų kalba praktiškai antra valstybinė. Mokslui teikiamas ypatingas dėmesys.

Namo mus veža Überis, už vairo išeivis iš Uzbekistano. Sako čia jau 11 metų, gyventi jam čia lengva ir aišku, gal tik liūdna, giminės Taškente. Jam čia mažai saulės. Vitaminas D jo neveikia. Dažnai lanko savo Tėvynę.

Klausiu žmonos, statybos mokslų daktarės, kodėl mes Lietuvoje tiesiog nepaimam jų namų projektų ir nestatom tokių pat šviesių namų. Atsakymas. Kaina.

Tuo pat metu pagalvoju, kad galėtume imti ir viską kopijuoti. Tik, turbūt, gausis kinietiška kopija. O gal ne?

​Dažnai išgirstu, kad lietuvius vadina Pabaltijo (negražus rusiškas žodis) italais. Neva mes irgi tokie sukti ir tingus, bei mėgstam pamalti liežuviu. Nu gal dar temperamentingi, emocingi. Dalinai gal ir taip. Bet dar daug ko trūksta. Ir nebūtinai tos savybės yra pačios blogiausios.
Ką tik grįžau iš pietų Italijos, Salerno, kuris Kampanijos regione, ten kur pūpso mafijos sostinė Neapolis.
Neapolis, nors temačiau jį per automobilio langą, pasirodė gana šiukšlinas, toks tikras uostas su savo varkėmis. Bičiulis, kuris ten gyvena jau antri metai sako, kad vietinė mafija ką tik užvertė kažkokius atvykėlius, kurie turguje ėmė savo tvarką daryti. Štai tau ir italai.

Kaip jis teigia, šiauriečiai italai, pietiečius laiko truputėlį atsilikusiais, tai ir žiūri atlaidžiau.

Šiemet dar lankiausi Bari, Apulia regione, tai rytinėje pakrantėje prie Adrijos jūros. Skirtumas gana ryškus. Lyginant su Neapoliu, Bario eismas yra beveik kaip Švedijoje. Ramuma.

Pats Baris su didelėm erdvėm, vaikų žaidimo aikštelėmis, pasirodė gerokai tvarkingesnis ir švaresnis.

​Šį kartą buvome apsistoję Salerno mieste, jis ramesnis nei Neapolis, švaresnis. Ką pastebėjau, tai painiavą visuomeniniame transporte. Paskaitęs forumus supratau, kad ir patys gyventojai susiduria su kėblumais. Problemos prasidėjo jau įsigyjant bilietus. Paslaugas teikia bent jau dvi skirtingos bendrovės, nusipirkau bilietą ne į tą kurią reikėjo, sumokėjau daugiau. Bilietai tai magnetinės kortelės, kurių nepripa-ino mano autobusas, tiesa niekas neišlaipino, važiavom kaip pusiau zuikiai, kol bičiulis parodė kokias korteles reikia pirkti.


Grafikai irgi teoriniai, autobusas nebūtinai stoja kiekvienoje stoteleje, todėl reikia sekti autobuso judėjimą. O todėl ir autobusas gali išvažiuoti 20 min anksčiau. Fermata Prenotata, iškilo iš atminties žodžių junginys, sustojimas pagal reikalavimą. 


Visam tame chaose italai sugeba išlikti linksmi ir ramūs. Važiuoja, pypsi, bet nėra daug pyčkio, išleidža savo emocijas ir eina gerti kavos ir puoštis. O puoštis yra kur. Pilna parduotuvėlių, visur drabužiai. Vakare miestas šurmuliuoja, ir jaunas ir senas eina pasivaikčioti ir išleisti eurą kitą

Ko mes galim išmokti iš italų? Mano galva, italai mažiau stresuoja, jie emocingi, bet viskas slysta paviršiumi. Čia šiek tiek papyksta, šiek tiek pasidžiaugia, nuotaikos keičiasi, bet tas didelis kiekis žmonių kažkaip sugyvena tarpusavyje. Ko pasigendu Tėvynėje tai ramybės. Čia savo akim ir ausim stebėjau kaip vietiniai vyrukai parkuojasi, stumdami mašinas, niekam nei į galva nešauna dėl tokių menkniekių jaudintis.

Pas mus jau prireikia raminamųjų ir psichologo, jei kas plačiau atidaro dureles ir neduok Die įsiremia į mūsų brangiausią turtą.

Aš jau nebesiparinu ir nesinaudoju kasko jei man kažkas vairuoja, todėl važinėju apibraižytas kaip italas. Man jau dzin, ar dzen?
​

Buvau pradėjęs rašyti postą visai kita tema, tačiau tas niekšas neišsisaugojo. Taigi keičiu temą ir šiandien pakalbėsim apie paklausą ir pasiūlą. Kalbėsim labai paprastai, gal netgi primityviai, bet juk viskas kas genialu yra paprasta.

Viešoje erdvėje neretai girdime skundus kainomis. Lietuviškas euras labiausiai nuvertėjo Eurozonoje, prekybininkai vėl kelia kainas, nežmoniškai brangu viskas, visiems šiaušiasi plaukai.

Aš esu gana senas ir pamenu 2008-2009 metus, kai nekilnojamo turto kainos krito per pus. Ekonomika traukėsi, pinigai savo vertę augino, tik tautiečiai kažkaip daug džiaugsmo nerodė.

O dabar tas pats žmogus piktinasi kainomis, bei nori, kad minimalią algą kuo daugiau pakeltų, tada jau jis galės nueiti į parduotuvę ir prisipirkti visko į valias. Tik pamiršta, kad ir kasininkei alga pakilo, ir krovėjui, ir valytojai, ir kilimėlių keitėjui, taip parduotuvei tenka kelti kainas, o jos kyla ir visiems kitiems, kuriems niekas nieko nekelė. Tuomet ir jie eina prašyti pas bosą pinigų, rodydami pirštu į kainas.

Na kai kyla kavinių ir restoranų kainos, tai nereikia labai piktintis, jei konkurencija leidžia, ir jūs linkęs mokėti 5-6 eurus už dienos pietus, vietoje to, kad pasigamintumėt namie ar eitumėt į kokią mokyklos valgyklą, tai ir neverkit, kad anksčiau buvo 10-12 Lt. Indų plovėjams, skalbėjams ir kitiems minimumas irgi nebe 450 Lt.

Jei jau norime gyventi kaip vakariečiai, tai supraskim, kad teks brangiai mokėti už būstą ir transportą. Tokią išmintį demonstravau svečiams iš Baltarusijos, kurie stebėjosi komunalinėmis išlaidomis Lietuvoje.

Kuo daugiau keliauju, tuo labiau pastebiu, kad vakarėjam, Švedijos viešojo maitinimo  kainos nebestebina, užtat ima žavėti Italijos ir Ispanijos supermarketai bei kavinės. Tikiuosi ir pas mus bus toks pirkėjų srautas, kad galėsime prekintis ir vaišintis gerokai pigiau.

Yra ir pas mus pigių vietų, bet klientas išlepęs, jam sunku įtikti, vien ko vertas pastarųjų dienų veganų ir ne tik jų, pasipiktinimas Rameno pagaliukų komunikacija. Mūsų klientas labai jautrus ir lepus. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau tuo įsitikinu. Kokiame Eilate tik džiaugiesi, kad priėjo ir priėmė užsakymą, o jei imtum išsikalinėti tai vien kreivu padavėjos žvilgsniu neatsipirktum. Italijoj irgi niekas už tai, kad apsilankėte kojų nebučiuotų.

Bičiuli, atsimink, tik sumautas rytų europietis, elgiasi arogantiškai su aptarnaujančiu personalu, tik jis žaidžia išlikimo žaidimą - ARBA AŠ ARBA JIS. Galynėjasi, kuris labiau alfa. Toks ryškus nepilnavertiškumo kompleksas, ultra jautrumas, bet tik į vieną pusę. Savo elgesio tas pirkėjas nebus linkęs kvestionuoti. Jis juk Klientas, iš didžiosios K. Kaip jie drįsta, aš juk moku Pinigus. Ir tas matosi visur, pradedant komentarais internete, baigiant vakariene Vingio parko kavinėje.

Esu gana pastabus. Gal ir jūs atkreipsit dėmesį. Dažnai pastebiu žmonių veido išraiškas. Ypač pirmines. Tas kai tik pamatai žmogų, o jis tave. Patyrinėkit, pastudijuokit. Kokios bus dominuojančios reakcijos. Aš darau išvadą, kad už mimiką atsakingos tos senosios smegenys, roplių, ar kokios. Katros suveikia jums dar nespėjus pagalvoti, tos reaktyvios, kur dažniausiai uždominuoja gerai padauginus alkoholio.

Biškį nukrypau. Tai vat vertinga yra tai ko yra ribota pasiūla, to ko yra mažai, ką sunku gauti. Ko daug tas nevertinama, nepriklausomai nuo to ar tai naudinga ar ne. Iš pienių galima pasigaminti įvairių naudingų produktų, bet jos yra piktžolė, niekam jų nereikia. Iš aukso galima pasigaminti kokių nors abejotino grožio papuošalų, įsidėti neskoningus dantis ar naudoti elektronikoje, bet jo ganėtinai mažai, todėl jis laikomas vertingu. Norėjau ir daugiau pavyzdžių iš gyvenimo pateikti, apie vertę to ko gali lengvai gauti, bet jau matau, kad gana daug prirašiau, o mano žmona man neleidžia rašyti ilgų postų. Tai iki kito kart draugai, paskaitykit šitą knygą, ten bus ir apie tas nelemtas pienes:

Neįprastos mintys apie įprastus dalykus
Robert FULGHAM