Prieš kurį laiką nutariau parduoti savo automobilį. Šį darbą patikėjau profesionalams. Patikrintam žmogui, kuris jau yra pardavęs kokius 4 broliui priklausiusius automobilius. Toks skaičius nėra atsitiktinumas. Žmogus moka pardavinėti, moka paruošti automobilius, gerbiu profesionalumą!

Pats pardavimo procesas įprastam žmogui atrodytu gana keistas. Bet aš iš Naujininkų.
Papasakosiu šią istoriją nes vieną iš jos dalyvių tik ką sutikau. Tai priimu kaip ženklą jog reikia pasidalinti.

Mano automobilio pardavėjas vardu Aleksandras, tai labai populiarus vardas. Pats Sania yra trumpai kirptas, nuo kojų iki galvos tatuiruotas, bei prisiauginęs daug raumenų. Kalba aštriai, žodyne daug rusiškų žodžių, kaip ir dera Vilniaus kraštui. Jis labai energingas ir užkrečia ta savo nuotaika. Tikrai papasakos istorijų, kurios daugelį išvers iš koto. Aš manau jis net per vėlai gimė, 90 aisiais jis būtų tapęs milionieriumi, arba dingęs kur nors Rusijoje.

Kas jį pažįsta tikrai man pritars, kad nė truputėlio neperdedu. Jis turi stiprią charizmą, ir atrodo kad visur jaučiasi gerai, ar tai spaudos konferencija ar kokių bachūrų razborkės. Tokiam žmogui ne tik kad mašiną patikėsi, o ir buto raktus. 

Tai atvažiuoju aš į vieną iš Vilniaus priemiesčių. Paklaidžioju, nes GPS grybauja. Kol pagaliau įvažiuoju į gyvenamųjų namų kvartalą, kur gatvėje pasitinka Sania mojuodamas ranka ir rodydamas važiavimo kryptį. Šalia jo stovi tamsaus gymio vyrukas su akiniais ir barzdele, plaukai sušukuoti atgal. Jis atvežė man specialiai suorganizuotą laikiną auto. Hyunday Getz.

Išlipu. Pasisveikinu. Vyrukas nenusiima akinių. Prisistato Aleksejum. Aš jį turėsiu nuvežti iki Trakų Vokės.

Susirenku iš savo Insignios daiktus. Sukraunų į naująją transporto priemonę. Su naujuoju kolega sedam važiuoti link paskirties taško.

Bevažiuojant kalbamės. Pasirodo jo mašina sugedo ir jis buvo pasiskolinęs šį aparatą. Jis važinėja su Audi A8.
Bet ją dabar remontuoja. Klausinėja iš kur taip gerai moku rusų kalbą. Ar esu iš Vilniaus. 

Kadangi nesu vietinis, jis man rodo kelią. Su tuščiu baku pasiekiam kitą nuosavų namų kvartalą, aplinka kaip Rumunijos kaime.

Atvykstam prie didelio medinio namo, prie kurio priparkuoti kokie 7 automobiliai. Čia nuomotojo namas. Jam priklauso Getz. Bet jis bus už 10 minučių. Mano pakeleivis išsitraukia cigaretę, bet neturi degtukų. Prisiminiau, kad iš Opelio išėmiau dėžutę, juos jam ir padovanoju.

Kelionės, kad ir neilgos, suartina žmones. Aleksėjus pasako, kad jis čigonas (taip pats sako, ne romas, o cygan) na taip aš ir įtariau. Vaikystėje turėjau kaimyną vardu Rašado, tai žinau kelis čigoniškus keiksmažodžius. Bet kaip ir daugelis į šią tautą žiūrėjau su atsargumu, gal dėl kažkokios iš vaikystės atėjusios baimės.

Paauglystės laikais pažinojau dar kelis romus.

Mano draugas atveria širdį, papasakoja kokie pas juos papročiai, kad pas juos yra skirtingos kalbos ir kultūros, netgi religijos. maniškis pravoslavas. Žmona iš Rygos, apsivedė tėvų paliepimu, dar būdamas 14 metų. Dabar turi 4 vaikus, ir kiek matau yra laimingas. savo vaikus apvesdins taip pat pagal papročius, kiek suprantu jų šeimos yra tvirtos. Daugua vieni kitus pažįsta. Pasirodo jis žino ir mano vaikystės draugą Rašado.

Tądien atvažiavo automobilio savininkas ir mes išsiskyrėm. O šiandien jį sutinku prie savo parduotuvės, prie kebabų kiosto. Ir tikrai atvažiavęs su dailia A8, apsirengias puošniai, su auksiniu laikrodžiu akiniais. Aš net apsikabinau jį pamatęs. Padaviau vizitines, pasiūliau apsilankyti pas mus parduotuvėje. Jaučuosi kažkaip praplėęs savo akiratį ir draugų ratą. To linkiu ir jums. Būkit atviri, draugai.

Jau ilgai planavau susitikti su senu bičiuliu Danieliu. Kuris pakeitęs darbą tapo sunkiai pagaunamas. Neulovimyj Daniel. Vis planavom pietų, bet sunkiai sekės susitikt.

Štai pasidalino jis Feisbuke eventu.

Oba, proga susitikti. Daug nelaukęs skambinu. Taip. Jis ten bus. Sutariam laiką. All good.

Atvarau nurodytu adresu. Garsiai kala muzika. Stovi fūra. Joje didžėjus. Kieme vaišės, sėdmaišiai. Šventė.

Užėjęs vidun matau Danielį. Bendrauja su kandidatais į darbą ir HR vadove. Pasisveikinęs nueinu kavos. Vyksta registracija. Grupėms vedamos ekskursijos.

Laiko daug neturiu, bet užsiregistruoju. Kava labai skani. Visi itin draugiški, gal netgi familiarūs.

Siūlo savo pagalbą. Nuotaika puiki.

Štai draugas atsilaisvina ir pakviečia į privačią ekskursiją. Pakylam į ofisą.

Atidarius duris užgniaužia kvapą. Pasijuntu tarsi filme Volstryto vilkas. Ofisas milžiniškas. Šviesus. Daug darbo vietų. Dabar čia tuščia. Bet pirmadienį virs darbas. Skambės telefonai. Vyks judesys.

Negaliu nenufotkinti. Iškabintos lentos. Tikslai. Menesio darbuotojai. Ideali tvarka. Leanas.

Kol kalbamės lauke. Po ekskursijos prieina vienas kitas kolega pasisveikinti. Visi užsiturbinę. Po priimamajį laksto vaikai, kažkas iš vadovų atsivedė.

​Mokymų vadovė, dirbanti apie 4 metus energinga ir džiaugiasi kompanijos atmosfera. Čia jai gera dirbti, matosi be daugžodžiavimo. Geras vaibas. Įstringa ši jos frazė.

Savaitgali leidžiu Druskininkuose. Saulė kepsniai ir kiti malonumai. Bevažiuodamas čia, su draugu kalbėjau telefonu. Taip tai nesaugu ir negerai. Soriukas.

Su juo dažnai kalbames, ir ilgai, žmona klausia kada eisiu su juo gyventi. Nu gal nebloga mintis. Apsvarstysiu.

Bekalbant apie valandą randam nemažai sprendimų savo nelengvuose gyvenimuose. Kažkaip užmotyvuojam vienas kitą.

Aš tęsiu savo saviugdos epopėją, įsigyju mokymus, nors nesu tikras ar čia ne kokie spastai durniams. Nu bet gal ir esu durnius?

​Ilgai skaitau atsiųstą medžiagą. Susikaupti nelengva, nuovargis daro savo.

Kitą dieną entuziazmo mažiau. Užsiimu buitine veikla. Net atidarau maudymosi upelyje sezoną. Atidarau deramai, kaip krikštyjamas pasineriu tris kartus.

Tiesa šiandien pabudau su užkimšta nosim ir skaudančia gerkle. Bet nepasiduosiu!

Dirbu sau lauko darbus. Raumeningom rankom laistau pomidorus ir kitus augalus.

Bedirbant fizinį darbą skaidrėja galva.
Daugelis sako, kad esu geras žmogus. Tai ima šiek tiek nervinti. Tarsi kažkokia etiketė, nu bet nėr bloga.

Nu bet postas ne apie tai. Į vakarą vis tik imuosi vykdyti mokymų nurodymus, imu rašyti. Sako galima rašyti viską kas papuola į galvą. Tą ir darau.

Dar V.I. Leninas sakė:
Net bukiausias pieštukas aštresnis už aštriausią protą.

Rašymas padeda. Aišku nenorėčiau dabar perskaityti ką ten prirašiau.

O šiandien Sekmadienis. Atėjau į mišias. Bažnyčia pažįstama gerai apšviesta. Čia tuokiausi, krikštyjom vaiką.

Aplankė įdomi mintis.
Jeigu santuokoje gyventi būtų lengva, argi reikėtų prisiekinėti prieš Dievą?

Vakar vakare, absoliučiai neplanavęs, visiškai spontaniškai ir netyčia apverčiau savo gyvenimą.

Na gal pradžiai supratimą apie jį.
Pastaruoju metu pasijaučiau tapęs aplinkybių įkaitu, kurios mano gyvenimą varto kaip nori. Tarsi kokį didelį Rubiko kubiką. Kur kubiko įtaka jo spalvoms šonuose yra minimali.

Galvoje kažkoks triukšmas ir chaosas.

Tai galėjo būti pirmadienis kaip įprasta. Tačiau bičiulis man pasiūlė susitikti ir tam puiki proga seminaras. Na, galvoju pažiūrėsiu, pavadinimas ir aprašymas banalūs, tinklinis marketingas ir durnių paieška. Kaina beveik simbolinė, vedėjo nepažįstu. Senokai apleidau "tu gali" stiliaus mokymus, kaip juos vadina mano klasiokas GL.

O dar trukmė 3 valandos..
Bet kažkas galvoje spragtelėjo. Prisiminiau filma su Jim Keriu, YES man. Galvoju, nu ką, vėl bus eilinis pirmadienis šitoj pelkėj. Sakau Ok, einam.

Susiruošiu. Tačiau net FB nespaudžiu nei going, nei interested. Gėda. Nu gal aš koks lochas ar nevisprotis, kad 36 metų ieškau pašaukimo ar blaškausi. Aš gi rimtas žmogus, einu tik su draugu susitikti, jam gal nelabai kažkas, o man tai ok. Čia tik aplinkybės aplink mane taip klojasi, kad aš jau bala žino kaip gyvenu.

Pažiūrėkit kaip atrodys jei užsičekinčiau tokiam renginy. Ką apie mane pagalvotumėt?

Atvykstu kaip visuomet pavėlavęs. Na žinot, kamsčiai, blogas maršrutas, aplinkybės. Aplinkybių auka.

Sėdi puslankis žmonių. Ai beje. Dar kol radau 309 auditoriją SMK pamačiau tušinuku pakeverzotą nuorodą kur vyksta seminaras. Atlaidžiai nusišypsau. Nu galvoju, Serioga, kur čia mane atitempei, tuoj siūlys pirkti miltelius kokius ar papildus.

Taigi, užeinu į erdvią ir saulės šviesa nutviekstą auditoriją. Pasisveikinu linksmai. Aš gi linksmas žmogus, juokauju, linksmų plaučių vyrukas, fainuolis toks, auditorijos pažiba.

Atsisėdu į man skirtą vietą. Apsidairau, aplink skirtingo amžiaus veidai. Jauni ir vyresni, studentai, tarnautojai ir verslininkų žmonos.

Nesu kažkoks fenotipologas, bet galima atspėti iš išvaizdos.

Dar ateina pavėlavęs bičas. Ir pradedam. Kai visada pajudam, susipažįstam su kaimynais, žodžiu šildom atmosferą, kuriam aplinką. Vedėjas žavus. Kažkiek primena sėkmės mokytojus, bet laimei neatrodo perdaug sėkmingas, gerai, kad ne su baltais marškiniais ir kostiumu, atrodytų juokingai.

Na neperpasakosiu jums visų mokymų. Bet esmė. Lektorius ir kolegos sugebėjo sukurti darbingą atmosferą, kurios metu nuoširdžiai atidirbau, prirašiau daug popieriaus. Kurį ėmiau analizuoti. Kad 95 proc mano problemų yra mano įtakos galioje. Žodžiu, kad aš esu mano problema.
Kas tokiam skeptikui ir savimylai yra gana didelis šokas.
Aš įsitikinęs, kad kai lūkesčiai minimalūs, efektas maksimalus. Taip gavos su šiuo seminaru.

Po jo buvau euforijoj, su bičiuliu važiuodami namo dar daug kalbėjom. Gavau bonusinės info, kurią jau žinojau. Bet nesuvokiau.
Visos mūsų problemos arba praeityje arba ateityje, šioje akimirkoje, jei esam sveiki, mums viskas gerai.

Na žodžiu. Siūlau nueiti.
O čia dar vienas bonusinis Kouchingblogo printskrynas:

Motinos dienos proga, atlikau pareigą, kurią buvau gerokai apleidęs. Apsilankiau Šv. Mišiose. Švenčiau Sekmadienį, Anksčiau lankydavausi skirtingose bažnyčiose, eidavom su šeima kaip į pramogą, tai vienur tai kitur, kol vaikas miega vežimėlyje, pasiklausai pamokslo, pasimeldi ir t.t

Paaugus vaikui ir sumažėjus pasivaikščiojimams, lankymai baigėsi. O pastaruoju metu supratau, kad galiu lankytis ir savarankiškai. Pasinaudoti šimtmečių patikrinta terapija, ir pasišviesti išimtimi.

Kažkaip pripratau prie Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės, čia prilipo ir kunigas, kuris kalba normaliu tonu, ir tikrai prasmingus dalykus. Kartais jau imu painiotis ką kalba jis ką perskaičiau kun. Toliato knygoje. Bet esmės nekeičia, informacija naudinga ir užsilieka galvoje.

 Šiandien atmosfera buvo ypatinga, bažnyčia pilna žmonių, daug jaunimo vaikų. Visi linki Ramybės spausdami nepažįstamam žmogui ranką. stipru.

Kunigas kalbėjo daug, kalbėjo, kad nereikia būti dogmatiku, davatka, nepiršti kitiems savo tikėjimo, nepamokslauti, mylėti besąlygiškai, be pasipūtimo, ar iš naudos, siūlė būti normaliu žmogum, gyventi gyvenimą.
O svarbiausia pasakė labai gerą frazę:

- Nebijokit, baimė yra ne nuo Dievo. Baimė yra nuo velnio.

Atrodo lyg banalus ir paprastas dalykas, bet koks gilus. Man laikas sustojo. Nereikia bijoti Dievo, gyventi bijot, bijoti, kad suklysi, visi klysta, svarbu pripažinti ir gailėtis, taisyti. Amžinos tiesos.
Žodžiu, euforiškai praėjo mišios, o tarpdury kunigas visiems buvusiems spaudė ranką ir sake Su-Dievu. 

Tik nepradėkit perskaitę bėgti į šią bažnyčią, ji labai maža, ir taip trūksta vietos, susiraskit savo. Na bet argi jūs klausysit...

Kelionės laiku yra pats geriausias užsiėmimas. Jis labiausiai veikia dvašią, širdį, sielą ar kaip tai pavadinsi.

Įspūdžių iš Kijevo kitaip negaliu apibūdinti. Viskas taip nostalgiškai miela. Jaučiuosi patekęs atgal į vaikystę. Čia net saulė skaisčiau šviečia. Energetika tokia galinga, kad norėčiau čia pasilikti, ir net kaip keistai beskambėtų čia numirti. Aišku ne dabar iškart. Bet miestas užburia. Labai gyvas. Jis išgyvena virsmo laikotarpį, o virsmas visada yra gerai!

Nesugebu paaiškinti, bet viskas kažkaip pažįstama. Gal čia ta bendra istorija.

Tarsi kažkoks revoliucijos kvapas. Jaučiasi žmonių tikėjimas, kad viskas bus gerai, laukia šviesi ateitis. Norisi tikėti kartu.

Vis nebuvo laiko pasidalinti savo įspūdžiais iš Ukrainos. Ta šalis paliko labai gerus prisiminimus. Taip dažnai nutinka kai turi itin žemus lūkesčius. Niekuomet neplanavau specialiai ten keliauti, nes maniau, kad mes dar nesam per daug išlepę, kad ilgėtumėmės netvarkos, skurdo, nepatogumo. 

Todėl aš iki šiol visiškai neturiu noro keliauti į visokias ten kambodžas, indijas, ar kokias tai skurdžiai atrodančias, ir tipo dvasingas azijos šalis, kuriose tualetas lauke arba jo visai nėra.

Dėl panašių sumetimų, manęs nevilioja kelionės į Minską, Nižnij Novgorodą ar Kišiniovą. Kijeve atsidūriau beveik per prievartą, čia buvo persėdimas pakeliuj į Dubajų.

Buvau labai prigasdintas kad Ukrainos avialinijos yra tokia paraša, kad save gerbiantis žmogus jomis neskrenda.

Nu ką aš žinau, gal nesu sugadintas Qatar ar kokiom Emirates avialinijom. Bet man pasirodė net geriau nei Ryanair ar Wizzair, lėktuvas patogesnis, vietos bagažui pasidėti užtenka, stiuardesės ultramalonios, maistas praktiškai toks pats kaip minėtuose low kostuose, tik kita pakuotė.

Pats savęs paklausiu, ar tikrai man labai trūksta to tėliko kaip Turkish? Ar wi-fi kaip Norwegian? Ar nemokamų kojinių su ausinukais, ausų kaiščiais ir akių uždanga kaip Air Astana. Tiksliau ar aš už tai pasirįžęs sumokėti kokį tūkstantį ir daugiau eurų??

Klausimas retorinis, gal geriau nusipirkti naują mac booką Dubajuj?

Judam toliau.

Atvykom į Kijevą. O gal į savo vaikystę. Visur vyksta prekyba. Visur turgus. Bet ir Romoje libaniečiai prekiauja elektronika gatvėse. Tik ten achitektūra kita, ten nėra sovietijos palikimo, urodstvos, kai vietoj remonto, dažais nudažomos plytos, fasadai. Labai negražu.  Bet žavu. Pats miestas labai didelis, kažkuo primena Maskvą. Įstiklinti balkonai, savavališka statyba (remontas), milžiniški, azijietiško stiliaus daugiabučiai. Judesys. 

Oro uoste prisistato Sasha, siūlo taksi, gido, valiutos keitimo paslaugas. Aš skeptikas, todėl nesileidžiu į dideles kalbas. Sužinau kur stoja 322 autobusas. Apie autobusą pasakė pasų kontrolės pareigūnė. Taip, ta, kur visur yra bjauriausios nuotaikos asmuo, kur negalima juokauti. O čia ne tik, kad normaliai kalba, bet ir labai maloniai parekomendavo į miestą važiuoti su nebrangiu ir komfortišku autobusu. O ir man įdomu pasidairyti.

​Čia buvo pirmas signalas. 
Susiradau keityklą salės gale, ten valiutos pirkimo kursas geriausias, kažkodėl reikėjo pateikti pasą ir pasirašyti. Saugykloje palikom bagažą. Nusipirkom 20 Gb interneto už 6 eurus, ir į kelią. Visur lydi paslaugūs ir komunikabilūs žmonės. Labai lengva orientuotis, rusų kalbą moku, paklausti nebijau, atsako labai šiltai.

Į akis krenta daug vėliavų, Ukrainos ir Europos Sąjungos. Jaučiasi patriotizmas, euro-entuziazmas, labai daug įmonių su pavadinimais Evro... Euro.. net ir degalinėje pažymėta, kad degalai Europietiški. Tas labai krinta į akis. Šaunuoliai, mane įkvepia. Daug mašinų su EU numeriais, neišmuitintų. Vietinė produkcija gana nebrangi, maistas pigus, kas pažymėtina, itin skanus. Su liūdesiu pastebiu, kad visur skanu, tik ne pas mus, nežinau kodėl, nu neskanu man, gal ne ten valgau, ne tą perku..

Ukrainiečių kalba labai lengva, viską suprantu, tarsi pusiau lenkų kalba, pusiau rusų, kalbėti aišku negaliu, bet atsakau rusiškai. Abiejų su žmona nuotaikos vienodos. Patekom į savo vaikystę, viskas labai pažįstama. Abu išsišiepę.

O didžiausią įspaudą paliko oro uostas. Kontolė dviguba, ieinant į pastatą praskanuoja, po to dar atskirai. Pirmą kart nejaučiau streso. Net pamiršau išimti gėrimus, darbuotoja mandagiai pasiūlė išgerti fantą, o aš mandagiai atsisakiau. Liko mineralinis.

Pamenu paskutinę kelionę per Londoną. Ir tą neregėtą kratymą, vaiko vaistus išmetė, nors ji čia pat su temperatūra ir juk galima vežtis vieną buteliuką vaikišką, jiems dzin, jie robotai, būtų išmetę ir antibiotikus, bet pamatė, kad milteliai... Jei kada vešitės vaistus, tai visada imkit ir receptą, nes išmes be parkių.

Grįžtam į UA. Kol keliavom iki pasų kontrolės vaikas užmigo. Visur kur buvom tokiais atvejais vaiką kelia, lupa iš rankų jei pro vartelius einant supypsi kažkas, juk gali būti kad mes teroristai, užgrobsim lėktuvą, tokie tie rytų europiečiai.

Jau įpratęs keliu vaiką, rodyti pasienietei. O ta žiūri išpūtusi akis.
Sako man:
-Da šo vy ee iz kolyaski dostali!? Polozhite obratno!!

Ir ta jos nuoširdi nuostaba ir draugiškas, ne koks įsakmus, o mielas tonas mane tiesiog užbūrė.
Nuramino, kad dar yra sveiko proto Pasaulyje, ir jį rasite šioje puikioje šalyje.
​Viskas bus gerai.

Žodžiu, vėl aš čia. Likimas ir artimieji padėjo, kad vėl atsidurtume Emyratuose. Šį kart keliariopai pigiau. Ukrainos avialinijos, beje visai normalios, suteikė bilietus už 350€ į abi puses 3 asmenims. O airbnb būstą JBR už 700€.

Bičiulis Edska, kuris mielai mus priėmė Monake, pasakė, kad aš kietesnis už Makalių, o bet tačiau visi laurai turėtu atitekti mano žmonai ir bičiuliui "Mode travel", kuris irgi čia Dubajuje, bet gal užgėrė ar ką. Vienas užrodė bilietus, kita privertė nupirkti.

Kaip bebūtų keista, šiandien vaikščiodamas tarp ferarių ir rolsroisų, prisiminiu jau minėtą Edį. Kaip jis vežė mus ir mūsų aptrintą vėžimėlį su dramblio kaulo Rolsiku.

Jau senokai pastebėjau, kad turiu ekstrasensorinių gabumų, nepraėjus nei pusdieniui ganu iš jo žinutę, jog vakare bus Dubajuje, tik tolokai nuo mūsų. Šį kart su kita auto, kazkokia italiska, is F raidės.

Mašina čia svarbus dalykas. Pastoviai suka ratus bičiukas su balta korvete, vis pragazuodamas, kad visi matytų. Kitas įdomus įprotis, kurį pastebėjau dar Kazachstane, nuo mašinos nenulupti lipdukų, suprask, kad visai nauja. Kaip taisyklė, visada tai bus ant kažkokių gaidiškų mašinų, hyundai kia ar pan. sorry, jei ką įžeidžiau, pas mane insignia, tokios čia jau išvis užribis, nemačiau nei vienos..

Automanui čia tikrai patiks, pilna amerikietiškų modelių, nissan pathfinder, maxima, sunny. Visokių grožybių.

Ai, tiesa, apie lipdukus. Šiandien mačiau lvl 9000. Vieni pridurkai ne tik kad lipdukų nuo savo šroto nenulupo, bet kapotas su plionke, sėdynės celofane, visa tai taip levai aptrinta ir akivaizdžiai nenauja, kad net juokinga.

Prisiminiau, kad Konstitucijos prospekte Vilniuje mačiau q7 su valytuvu celofane. Nu bet čia..

Visumoje žmonės linksmi ir draugiški. Brangu. Bet pardėse gali nusipirkti ko tik nori. Lenkiškų pierogų. Rusiškos ikros ir carj kruopų. Net ir lietuviškų dadu ledų uz 1,7€.
Truputis foto:

Gražų ir saulėtą penktadienį turėjau progos aplankyti seną bičiulį.

Iškamuotas nuolatinės skubos patekau į skandinaviško stiliaus rojų.

Patekau į aplinką, kuri supa šiuolaikinį ofiso planktoną. Ogi šio planktono aplinka sukėlė many pavydo jausmą. Visiškai pelnytai.

Pirmas aukštas erdvus. Restoranas ir lobis viename. Erdvu, prabangu, bet skoninga. Apsauga ir pirštų atspaudus skaitantys varteliai. Štai ir mano besišypsantis bičiulis. Kviečia mane viršun.

Liftas atveža į naujas gražias erdves. Nuskaičius pirštą sistema mums atveria gerų vaizdų. Valgykla. Stalai, baras, daug mikrobangių. Visur ideali švara.

Modernus kavos aparatas paruošia Irish coffee. Viliuosi, kad ji su viskiu.

Jau nebesuprantu, kylam ar leidžiamės į poilsio erdvę. Dideli laiptai driekiasi vidury patalpos.

Kodėl man tai primena Švediją? Nes pagaliau mūsuose suprato saulės šviesos svarbą. Čia jau visur ji patenka. Visi kampai apšviesti.

Dairausi aplink praradęs žadą. Gal net ir amą.

Ima drebėti rankos. Biliardo stalas. Stalo futbolo stalai. Poilsio zonoje foteliai, šachmatų staliukai ir stalo tenisas.

Sukiojuosi kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Pleškinu savo telefonu apliką. Bičiulis ramiai šypsosi ir laukia kol eisim prie reikalų. Juos irgi atlikom.

​O jums šiunčiu nuotraukas ir linkėjimus. Linkiu kad jūsų gyvenime būtų kuo daugiau Skandinavijos!

Nuostabus laikas saloje ėjo į pabaigą, norėjosi valgyt. Tingėjosi toli eiti. Todėl nusileidęs iš apartamentų pasukau prie artimiausios užkandinės, kuri buvo tarp švediškos mokyklėlės ir promenados priešais vandenyną.

Užeigėlė nedidelė, glaudėsi greta dviejų kitų analogiškas paslaugas teikiančių vietų. Tik interjeras netradiciškas. Viskas Balta. Išsiskiria iš aplinkos, kur barai pilni smulkių detalių ir pietietiškos netvarkos.

Pasitinka stambus barzdotas vyrukas. Varno juodumo plaukai susukti į kuodą. Barzda ilga, primena indų sikhą. Kreipiuosi į jį angliškai. Klausiu ar turi maisto. Atsako labai aiškiu britišku akcentu. Išsirenku maistą. Kitas vyrukas virtuvėje imasi darbo. Imu kalbinti prelegentą.

-Ar seniai Tenerifėje?
-Dvi savaitės. Tik atsidarėm.
-O pats iš kur?
-Iš Italijos, Bolonijos regiono.
-Kaip Italui anglų kalba per gera.
- 8 metus pradirbau Londone. Po to Barselonoje. O dabar čia.

Pasirodo čia du broliai italai. Rico ir Hector. Riko tas kur Londone. O Hektoras, virtuvės šefas, kurį laiką gyveno Australijoje. Į klausimą ar ten gerai, neabejotinai atsako teigiamai. Būdamas virtuvėje uždirbdavo po 1500 eurų per savaitę, to jam pakako kazino ir pramogoms. Jis tai tipiškas italas, atpažintum iš rusvų plaukų ir barzdos. Taip pat apkūnus, šiek tiek praretėjusiais plaukais, ir keturiais metais jaunesnis už brolį, nors nepasakytum.

Labai juokingai skamba australietiškas akcentas, ypač lyginant su jo brolio britišku. Rico apie savo patirtį Londone prisimena be didelio džiaugsmo. Buvo 25 kg lengvesnis. Stresas, nuolatinė skuba, vemiantys britai.

Burgeris ir kepta vištiena su kornfleiksais buvo žiauriai skanūs. Visiems kurie lankysis Los Cristianos rekomenduoju apsilankyti.